Žaibosauga

Eiti į parduotuvę

Vasara po vasaros žaibų vis daugėja. Ruduo gi – puikus metas žaibosaugai įsirengti, nes firmos nėra perkrautos darbu ir taiko lankstesnes kainas.

Ar tikrai esame tiek saugūs, kiek įsivaizduojame? Dažnas namo šeimininkas tikisi, kad už keliasdešimt metrų nuo namo esantis stulpas ar medis saugo jo namą. Kažkiek gal ir saugo. Tačiau jei norime kalbėti bent apie 85-90 proc. apsaugos tikimybę, reiktų pastebėti, kad realiai toks stulpas saugo iki tik 20-25 metrų atstumu, koks jis aukštas bebūtų. Apie kažkiek patikimesnę apsaugą galima kalbėti, jei šis atstumas ne didesnis kaip 15-17 metrų. Šioms apsaugos zonoms skaičiuoti yra specialios diagramos, iš kurių aiškiai matyti, kad žaibolaidį aukštinant daugiau nei 10 metrų (koks yra stulpas ar medis) – jo apsaugos zona didėja labai nežymiai ir tikrai patikima zona beveik neviršija 15-20 metrų. .

Žaibo “mylimos“ zonos nesikeičia šimtmečiais. Tai lemia, pavyzdžiui, kad ir geležies kiekis grunte, mažinantis grunto varžą. Geležies buvimą išduoda rudas vanduo. Jei žaibas ton vieton yra trenkęs, greičiausiai trenks ir dar. Tai lengvai rasime paieškoję vertikaliai perkeltų ąžuolų ar obelų (žaibo ypač mėgstami medžiai).

Žaibas, trenkęs į apgyvendintą zoną, dažniausiai patenka ir į elektros tinklus. Pavyzdžiui per įžeminimą arba tiesiogiai palaikęs į laidus. Plintančio per elektros tinklus žaibo padaroma žala yra dešimtis ir šimtus kartų didesnė, nei tiesioginio pažeidimo padaryta žala. Mat šiuo atveju kenčia mikroschemos, kurių apstu visoje informacinėje ir buitinėje technikoje. Tai būtent tie atvejai, kai mikroprocesorinė technika dėl neaiškios priežasties po audros nebeveikia. Nuo to vartotojo mikroscheminę techniką apsaugo viršįtampių ribotuvai. Per metus žaibas padega tik keletą paprastai apverktinos būklės statinių. Tačiau žala kompiuteriams, televizoriams, biuro ir buities technikai yra gausi po kiekvienos audros. Tik ji nėra tokia akivaizdi. Net keista, kad mikroprocesorinei technikai dar kartais taikiamos kažkokios garantijos, jei vartotojas neturi susimontavęs apsaugų nuo viršįtampių.

Ypač daug mikroschemų pažeidimų būna, jei netoliese yra bent viena aktyvinė žaibosauga. Pats tokios žaibosaugos šeimininkas nuo to nekenčia, nes jis, tai žinodamas, dažniausiai kartu su žaibosauga susimontuoja apsaugas nuo viršįtampių. Tuomet šie viršįtampiai keliauja pas kaimynus. Todėl aktyvinė žaibosauga – tiesiog „dovana“ visam kvartalui. Atstumas iki kelių šimtų metrų nuo tokios žaibosaugos – ypač pavojinga zona. Tokią žaibosaugą lengva atpažinti iš aukštai virš pastato iškeltų savotiškos grybo arba ištįsusio cilindro formos kapsulių.

Aktyvinė žaibosauga buvo kurta kalnuotoms vietovėms daugiau nei prieš penkis dešimtmečius. Tuomet dar nebuvo mikroschemų. Vienos tokios kapsulės iškėlimas labai palengvindavo viso kaimo ar kvartalo apsaugą nuo tiesioginio žaibo pataikymo. Deja, šiais laikais Europoje valstybinių standartų ji pripažįstama tik Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje ir Lenkijoje. Lietuvoje kol kas statybiniai normatyvai ją taip pat leidžia naudoti, remiantis gamintojų techninėmis sąlygomis.

Paklauskite Lietuvoje aktyvinę žaibosaugą platinančių ar montuojančių įmonių, ar kas nors informuoja kaimynus, apie tokios žaibosaugos keliamą pavojų technikai. Arba kokiu būdu jos tą žaibosaugą tikrina? Arba paklauskite, kaip, pasididinus žaibo pataikymo tikimybę, saugomasi nuo jo elektromagnetinio lauko?

Galima teigti, kad dauguma Lietuvoje sumontuotų aktyvinių žaibosaugų yra paskaičiuotos tik iki 100kA žaibo stiprumui. Tokie žaibai sudaro arti 10 procentų visų žaibų. Daug tai ar mažai – spręskite patys, jei per vieną audrą ji gali prisitraukti net keletą žaibų. Yra rizika, kad gavusi šią „dozę“ tokia žaibosauga tiesiog sudega. Norint patikrinti tokią žaibosaugą reikia ją numontuoti. Lietuvoje teko sutikti tik vieną įmonę, kuri turi brangią aparatūrą aktyvinės žaibosaugos tikrinimui. Taigi, ar tai daroma realiai, ar tik patikros protokolai užpildomi? Nereikia būti genijumi, kad suskaičiuoti, jog labai didelė dalis tokių žaibosaugų jau seniai, greičiausiai, tik dėl vaizdo stovi. Aktyvinė žaibosauga turi ir savo privalumų – lengvai įrengiama, didelis apsaugos laukas. Tačiau ji gan prieštaringai vertinama žaibosaugos specialistų, ir nėra vieningos nuomonės dėl apsaugos lauko patikimumo. Teoriškai jis didelis, bet praktiniai tyrimai rodo, kad jo apsaugos tikybė gali būti gan maža.

Pasyvinė, gi, žaibosauga, veikia, jei ji tik aplamai ten yra. Ir jos apsaugos zonos patikimumas yra reglamentuotas valstybinių standartų.

 

Vidas Vilčinskas
Techninės konsultacijos: Rimas Lukšys, OBO Bettermann UAB